Už Vilniaus. Šabakštyne prieš 30 m. poilsiavietę prie Lūksto ežero įkūrusi Alina: esu labai laiminga

„Aš labai mėgstu žvejot. Su paprasta plūdine meškere. Vakare - į vandens dviratį, prie meldų, ir iki tamsos. O ypač prieš naktį tiek kimba, kad net nesinori namo grįžt“, - pasakoja Alina Jocienė, poilsio parko savininkė, Lūksto ežerui atidavusi jau daugiau kaip 30 metų.
„Kaune susipažinau su kauniečiu, paskui jis atvažiavo prie Lūksto ežero, labai jam patiko tas krantas, nors čia buvo vien krūmai, meldai… Ir jis sako - reikia verslą daryt“, - „Lūkstas Rest Park“ pradžią prisimena moteris.
Alina taip ir liko vienintelė ta, kuri šiuo parku Telšių rajone, netoli Varnių, rūpinasi nuo pat pirmos dienos.
Čia atvykę žmonės gali pernakvoti, pasimaudyti ežere, o vasarą - ir užkąsti, mat nuo pat parko įkūrimo čia tebestovi dar sovietų laikais iš karinio dalinio Kaliningrade partemptas didžiulis metalinis vagonas-restoranas.
„17 metrų ilgio - jis toks didžiulis, metalinis… Kol parvežė, atsimenu, visą parą važiavo. Pro tiltus nepralenda, tai apvažiuot reikėjo. Na, ir pastatėme čia. Ir prasidėjo tokia kavinukė… Aš pati kepdavau duoną, dar fri bulvyčių nebuvo tais laikais, tai pirščiukais patys tas bulvytes pjaustydavom, patys kepdavom“, - juokiasi.
Ant Lūksto ežero kranto jau daugiau kaip 30 metų pirmąjį liepos savaitgalį organizuojamas didžiulis Bliuzo naktų festivalis. Alina - ir vėl viena tų, kuri puikiai prisimena, kaip šis festivalis apskritai atsirado.
„Dar prieš kokius 34-erius metus mes draugų kompanija sėdėjom. Vienas draugas iš Vilniaus turėjo joniką atsivežęs, jis pamiksavo ten, pagrojo. Aišku, pagėrėm vyno prie vandens čia atsisėdę. Mano vyras su lūpine armonikėle. Ir taip pabliuzavom smagiai. Ir sakom - kitais metais susitinkam tuo pačiu metu, liepos pirmąjį savaitgalį, mes taip ir padarėm, tik pasikvietėm daugiau draugų“, - apie garsaus užuomazgas pasakoja Alina.
Per tuos 30 metų, kai Alina priima poilsiautojus ir jais rūpinasi, sako, būta visokių nuotykių.
„Prie palapinės va buvo praeitą vasarą lapė neduoda miegoti, nes ji klykauja. Nu tai ką aš padarysiu, sakau? Ji tikrai kaip vaikas verkia. Ji tiek būdavo išnaglėjusi, kad dieną ateina prie šašlykinės ir žiūri į akis - ką tu duosi“ - juokiasi Alina Jocienė, poilsio parko savininkė, Lūksto ežerui atidavusi jau daugiau kaip 30 metų.
Ved. Edvardas Kubilius
Visus laidos garso įrašus rasite apsilankę lrt.lt portale:
www.lrt.lt/mediateka/audio/uz...
www.lrt.lt/radioteka
LRT © 2024